Spalio 15-ąją Vilniuje, parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyko elektroninės komercijos konferencija E-komercija 2020. Mintimis apie Lietuvos ekonomikos iššūkius ir elektroninę prekybą dalijosi „Luminor Lietuva“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Ekonomistą kalbino „APG Media“ vadovas Aurimas Paulius Girčys.
Žygimantai, ar, nurimus visiems virusams, Lietuvos elektroninė prekyba grįš į pirminį atspirties tašką, po kurio vėl bus stebimas augimas? Galbūt greitu metu kilsime aukštyn?
- Aš manyčiau, kad tikrai kilsime aukštyn, tikrai negrįšime į tą lygį, kuriame buvome prieš krizę, nes du kartus į tą pačią upę juk neįbrisime. Įvyko tikrai labai daug pokyčių, ypač pasiūlos: didieji prekybos centrai pradėjo labai aktyviai eiti į internetinę prekybą, įvairios iniciatyvos internete (ir ne tik dėl karantino) paskatino didelę dalį smulkių verslų išbandyti šią nišą, ir taip formuojasi vartotojų įpročiai. Ir kai jie susiformuoja, vėliau juos pakeisti yra sudėtinga. Tas įpročių formavimasis tikrai vyksta. Ką mes matome kitose šalyse? Sušvelninus karantiną internetinės prekybos apimtys sumažėjo, kai kurios šalys netgi grižo į lygį, buvusį prieš krizę. Vėlgi rugsėjo mėnesį, spalio pradžioje matome gana ženklų kilimą, ypač atšalus orams. Mažiau šviesos, vaikus reikia vežioti į mokyklą ir pan. Žmonės vėl grįžta prie internetinės prekybos, nes ji yra patogesnė. Galbūt išryškės didesnis sezoniškumas: žmonės vasarą galbūt norės dažniau lankyti fizines parduotuves. Manau, internetinė prekyba tikrai dominuos.
Kur yra ribos? Kiek mes galime augti?
- Ribos – svarbus klausimas. Tą ribą tikriausiai lems tai, kokio tipo prekės perkamos. Jeigu tai žaliavinės prekės (pavyzdžiui, pagrindiniai maisto produktai, netgi dalis bazinių baldų ar drabužių, kurių nereikia matuotis), tai tokių prekių kategorijų, tikėtina, pirkimai internetu viršys 50 proc. Bet laisvalaikio ar ne pirmo būtinumo prekių pardavimai, manau, gali augti fizinėse parduotuvėse. Tai toks procesas – kaip pasivaikščiojimas lauke, parke, taip ir pasivaikščiojimas po parduotuvę. Žmonės čia tikrai nepirks ten šeimyninės pakuotės pieno ir jos nesitemps namo: tokių dalykų nebebus. Jie pirks daiktus, kurie yra geri, gražūs, nesunkūs nešti ir tokia prekyba, manau, bus tikrai ilgą laiką, nepriklausomai nuo internetinės prekybos populiarėjimo. Bet internetinė prekyba nukonkuruos visas tas žaliavines prekes. Tai labai aiškiai matoma JAV. Tų prekybos centrų, kurie yra specializuoti, kurie turi daug laisvalaikio paslaugų ir pan., akcijos atsigauna pakankamai sparčiai ir labai cikliškai reaguoja į COVID-19 atvejų skaičių. Galime turėti lūkesčių, kad jie atsigaus. Bet didieji prekybos centrai (vadinamieji discount store, arba nuolaidų centrai) tikrai neatsigauna, nežiūrint to, kad epidemiologinė situacija gerėja. Tai rodo, kad bus ilgalaikių pokyčių arba tie centrai, tikėtina, konverguosis į logistikos centrus, iš kurių bus išvežiojamos prekės, arba apskritai turės baigti savo veiklą.
O tai kažkada galime sulaukti momento, kai tėveliai ves vaikus į prekybos centrus kaip į zoologijos sodą?
- Manyčiau, kad tikrai taip. Tos tendencijos buvo pastebimos ir prieš karantiną. Pavyzdžiui, „Apple“ atvejis: dažniausiai žmonės vis tik pirkdavo internetu, bet į parduotuves ateidavo pasižiūrėti, išbandyti produktą. Ta prekybos vieta labiau atlikdavo rinkodaros funkciją: kad būtų prekės ženklas būtų žinomas kažkur, kur daug žmonių srautų, bet tai nebūtinai buvo ta faktinio pardavimo-pirkimo vieta. Ir, manau, kad ta tendencija tiktai paspartės. Tai bus toks smagus pasivaikščiojimas po parduotuves, pasižvalgymas, kas naujo, kas gero, nusiperkant vieną kitą malonų daiktą, bet visi žaliaviniai produktai bus perkami nuotoliniu būdu.
O kaip keitėsi jūsų pirkimo įpročiai per visą pandemiją? Kaipgi jūs gyvenote?
- Kaip ir turbūt daugelio žmonių, mano apsipirkimai internetu ženkliai išaugo, ypač būtinųjų prekių, kaip, pavyzdžiui, maisto, žaislų, ypač standartizuotų, pavyzdžiui, „Lego“ konstruktorių, nes jau aišku, ko tikėtis, taip pat buvo perkama dalis drabužių, avalynės. Susiformavus tiems įpročiams, tai tęsiasi nežiūrint to, kad karantinas pasibaigė. Žmonės paprasčiausiai išėjo į miestą, kavines, restoranus, laisvalaikio vietas ir tuo pačiu apsilanko ir parduotuvėse, nusiperka kažką. Ta pirkimų dalis lyg ir sumažėjo, bet pačios prekybos apimtys nebūtinai sumažėjo.
O kaip atliekate paiešką: ar einate į lietuviškų prekės ženklų el. parduotuves ir ten perkate, ar einate į didžiuosius pasaulinius konglomeratus ir perkate juose?
- Į didžiuosius aš neinu, nes jie paprastai nebūna patogūs. Jeigu žmogus maždaug žino, ko nori, tai jis eina į specifinę parduotuvę. Aš bent jau, pavyzdžiui, pirkdamas batus ieškau gamintojo parduotuvės. Dažnai jis turi arba savo internetinę parduotuvę, arba nuorodas iš savo parduotuvės į kitas. Bet tai dažniausiai nebūta tie gigantai.
Kaip „Amazon“?
- Ten nėra patogu. Nežinau, kaip kitiems, bet man tai jau yra praeitas etapas. Aš naudojausi, nes tada viskas buvo nauja, norėjau pačiupinėti, bet realiai tai nėra taip patogu: kyla iššūkių ir pristatant prekes, jos ilgiau keliauja ir pan. Taigi man kažkaip patogesnės trumpos tiekimo grandinės: tarkime, didelis šių metų atradimas – tai vaisių pirkimas. Turguje šiais metais buvau gal kartą, nors šiaip eidavau kokius 20–30 kartų. Yra daugybė gamintojų, ūkininkų, kurie tiesiogiai reklamuoja savo produktus (dažniausiai tai yra pirkimas dėžėmis, kartais – susikooperavus keliems pirkėjams). Bet tai yra tikrai ir patogiau, ir, sakyčiau, žymiai malonesnis procesas, nes tu žinai, iš ko perki, „Facebook“ platformoje gali pasižiūrėti nuotraukas, kaip atrodo tos tavo dar beaugančios uogos ar vaisiai, ir atsiranda tiesioginis ryšys. T. y. technologijos po truputį panaikina tarpininko vaidmenį. Tos didžiosios platformos realiai veikia kaip didieji tarpininkai. Manyčiau, jų vaidmuo ilgainiui mažės, nebent tai yra kažkoks specifinis segmentas, pavyzdžiui, kaip mes turime vienaragį „Vinted“, kuriame žmonės dalijasi prekėmis, kurių jiems nebereikia, netiko ar pan. Tai jau yra visiškai kitokie segmentai. Bet tų didžiųjų, manau, aukso amžius jau po truputį praeina. Aišku, gal prekyba dar kurį laiką augs, bet tai laikina. Tie nišiniai, manyčiau, tikrai turi galimybę nukonkuruoti didžiuosius prekybos tinklus.
Labai smagu girdėti, kad mes turime tokį potencialą. O kaip įsivaizduojate, kokie iššūkiai gali laukti Lietuvos ir pasaulio 2021 metais?
- Skirtingoms šalimis – skirtingi ir iššūkiai. Manyčiau, kad Lietuvai visgi grės didesnis iššūkis – ekonomikos perkaitimas, ką mes jau dalinai matome Skandinavijos šalyse, iš dalies – ir JAV tam tikruose segmentuose. Tarkime, NT rinkos sektoriuje, nes pandemijos ateina ir praeina, o ekonomikos skatinimas lieka. Ir kadangi Lietuva pakankamai gerai pati išsisuko iš krizės, bent jau po pirmosios COVID-19 bangos, o pinigai dar tik ateis, tai didėja galimybė, kad mes turėsime netgi per spartų ekonomikos augimą su visomis to pasekmėmis, o ne ekonominę stagnaciją.
Kaip infliacija?
- Taip, infliacija, nekilnojamojo turto kainų augimas. Tam spaudimą, matyt, darys ir tai, kad būstas dabar tapo ir darbo vieta, iš dalies – ir prekybos vieta, tai žmonės atitinkamai ieškos tokio būsto, kuris labiau atitinka šių dienų realijas: paklausa bus labai didelė, tuo labiau kad žmonės susitaupo pinigų – mažiau keliauja, mažiau naudojasi kitomis laisvalaikio paslaugomis, ir dėl to nekilnojamojo turto fenomenas išaugs.
Įsiminiau priešpaskutinę jūsų pranešimo skaidrę, kur Vilnius po Oslo pagal patrauklumą gyventi yra 2-oje vietoje. Kaip tai galite pakomentuoti?
- Pagal gyvenimo kokybę Vilnius yra 3-ioje vietoje, nes jame yra labai daug erdvės. Man patinka posakis: „Vilnius is full of space.“ Mūsų sostinė – žalias miestas, miestas miške – retas atvejis, nes dažniausiai aplink miestą būna dirbami laukai. Tai – prekybos miestas, ne žemės ūkio. Dėl to aplink Vilnių ir jame turime daug gamtos. Jis nėra ir labai tankiai užstatytas, turime daug įvairių kultūros ir kitokių erdvių ir tai tikrai, sakyčiau, yra XXI a. miestas, priešingai nei daugelis kitų, kurie tai per tankiai apgyvendinti, tai neturi tų privalumų, kuriuos turi Vilnius. Dėl to, kalbėdamas ir apie visą Lietuvą, esu nusiteikęs labai optimistiškai. Būtent į tokias šalis ir į tokius miestus žmonės ateityje migruos, o ne į didmiesčius, megapolius. Manau, kad jų aukso amžius irgi jau eina į pabaigą. Tarkime, Londono centre būsto pardavimai yra sumažėję maždaug dvigubai, ypač tam tikruose rajonuose, bet užmiestyje du kartus išaugę. Tai reiškia, kad žmonės iš centro bėga į kažkokias ramesnes, malonesnes vietas, bet Vilnius pats yra kaip priemiestis. Turiu daug kolegų, kurie įsidarbinę Paryžiuje, Londone, kituose didmiesčiuose įsikūrusiose kompanijose, tačiau dirba iš namų, iš Vilniaus: jie sako, kad jiems čia geriau.
Ko norėtumėte palinkėti Vilniui ir mums visiems, visai Lietuvai, artėjantiems metams? Ir kokia ateities projekcija galite pasidalinti?
- Palinkėčiau neprarasti noro keistis, nebijoti keistis, tiek verslui, tiek ir gyventojams nebijoti investuoti į naujų pardavimo kanalų, į produkto kilmės paieškas ir tokiu būdu kurti tvaresnę, efektyvesnę ir turtingesnę ekonomiką. Lietuva šios krizės metu turi unikalią galimybę pasiekti milžinišką proveržį. Realiai mes per 5 metus turime realią galimybę pasivyti ES vidurkį. Dar prieš krizę tas laikotarpis buvo 10–15 m., dabar sumažėjo iki 5 m. Ir iš tikrųjų daug indikatorių rodo, kad mes esame labai adaptyvi tauta ir tikrai galima tai pasiekti.
